Didieji protai atostogose

Natasha Gauthier

Lietuvių fotografas Antanas Sutkus buvo tik 26-erių, kai fotografavo Sartrą ir de Bovuar jų vizito metu ir, jiems bevaikštant pakrante. (Parašas po nuotrauka)

1965-ųjų metų birželį Sartras ir de Bovuar lankėsi sovietų organizuoto vizito metu Lietuvoje. Įžymiausia Paryžiaus intelektualų pora praleido dieną apsupti klegančios susižavėjusių rašytojų, studentų ir neišvengiamų Maskvos atstovų minios apžiūrinėdami krašto įžymybes. Tą vakarą, oficialių pietų metu, Sartras kreipėsi į jauną vyrą, kurį pastebėjo tarp lydinčiųjų. ”Taigi,” - kreipėsi Sartras, manydamas, kad jaunasis kompanjonas yra vienas iš rašytojų, ištroškusių išminties grynuolių,-”ar jūs rašote prozą, ar poeziją?” ”Tiesą sakant,- tarė lietuvis,- aš esu fotografas.”

Tas jaunas vyras buvo Antanas Sutkus, šiandien žymiausias Lietuvos fotomeninkas. Sutkus, Sartro viešnagės metu tik 26- erių, užfiksavo tai, kas ateityje taps labiausiai žinomu filosofo įvaizdžiu. Nuotraukose, sukurtose Baltijos pajūryje, Sartras, vilkintis juodą paltą, susinėręs rankas už nugaros, vienišas sunkiai slenka siurrealistiniame sniego baltumo smėlio ir ilgų šešėlių peizaže. Tai – įsikūnyjęs egzistencializmas.

Ši, drauge su kitomis 20 Sutkaus nuotraukų, rodomos Otavoje, MacLaren gatvėje esančiame Alliance Francais. Nuo 1999 metų, kai ši paroda atidaryta, ji tapo keliaujančia Alliance Francais’, Paryžiuje esančios organizacijos (labiausiai žinoma dėl prancūzų kalbos kursų), populiarinančios prancūzų kultūrą visame pasaulyje, skyriuose. Otava – tai pirmasis kanadietiškojo turo sustojimas. Toliau seks Vankuveris, Kalgaris, Vinipegas ir Torontas.

Sutkaus genialumas yra sugebėjimas perteikti daugybės pasakojimo klodų visumą paprasčiausiais metodais. (Jis elgėsi neįkyriai ir pakankamai profesionaliai, kad Sartras nefiksuotų jo kameros buvimo). Fotografijos yra nepaprastai gyvos, banguojančios tarp portreto ir socialinio komentaro, tarp tiesioginės fotožurnalistikos ir abstraktaus meno.

Vienoje nuotraukoje matome Sartrą ir de Bovuar pasveikintus su ramunėmis – standartinė įžymybių vizito nuotrauka. Bet kartu Sutkus sugauna įtarų, įkypą moters, Maskvos siųstos stebėti žvilgsnį. Nors Sartras ir de Bovuar buvo ilgamečiai komunistai ir Sartro kūryba dėstoma tarybinėse mokyklose, sovietams buvo žinomos jų pritarimas lietuvių nepasitenkinimui dėl kultūrinės priespaudos. Būtent dėl to Maskvos stebėtojos veido išraiška ir tikslus de Bovuar aprangos ir šukuosenos stiliaus mėgdžiojimas atrodo truputį šiurpus.

Kitoje nuotraukoje pora sėdi kartu ant suolo. Jie atrodo pavargę, sudirgę, be abejo, nuo kelionės, bet ir nuo vienas kito. Sutkus sugauna jų fizinį nuovargį, jų nusivylimą vizito rezultatu – Maskva padarė neįmanomu bet kokį reikšmingesnį apsikeitimą su Lietuvos literatūrine bendruomene, taip pat ir emocine bedugne, kuri išskyrė šiuos du liūtiškus protus po tiekos bendrų metų. Beveik visose pliažo nuotraukose liekna, vis dar graži de Bovuar šypsosi lyg jauna mergina, laiminga ir basa, tuo tarpu Sartras atkakliai pabrėžia savo ypatingą abejingumą jį nusimesdamas tik vienišai išsikratyti smėlį iš bato.

Visgi Sutkus parodo mums ir poros švelnumo akimirką, kai de Bovuar jaudinančiu žmonos judesiu nuima dulkę nuo Sartro atlapo….

Kaip pats filosofas rašė: ”Mes esame savimi tik kitų akyse.”

Mes esame tokie, kokius mus mato kiti.